Lietuvoje vis daugiau žmonių renkasi privačias reabilitacijos paslaugas – tiek po traumų, tiek sergant lėtinėmis ligomis ar patyrus nervinį išsekimą. Nors valstybinė sistema siūlo nemokamą reabilitaciją, pacientai dažnai renkasi mokėti iš savo kišenės. Kodėl?
Daugeliu atvejų sprendimą lemia laukimo laikas ir paslaugų prieinamumas. Valstybinėse gydymo įstaigose reabilitacijos procedūrų gali tekti laukti kelias savaites ar net mėnesius, o privatūs centrai paslaugas dažnai suteikia per kelias dienas. Tačiau už greitį tenka sumokėti. Tad kokias paslaugas žmogus iš tiesų gauna, rinkdamasis privačią reabilitaciją?
Daugiau laiko su specialistu – mažiau „konvejerio“
Vienas esminių skirtumų tarp privačios ir valstybinės reabilitacijos – specialisto skiriamas dėmesys. Valstybinėse įstaigose vienam pacientui dažnai tenka vos keliolika minučių per konsultaciją, o procedūros – griežtai standartizuotos. Privačiose klinikose pacientas dažnai su kineziterapeutu ar ergoterapeutu dirba individualiai 30 ar net 60 minučių.
„Svarbu suprasti, kad žmonės moka ne tik už patogumą, bet ir už laiką, kurį specialistas skiria tik jiems, – teigia Lietuvos kineziterapeutų asociacijos atstovas Tomas. – Dirbant vienas su vienu, galima tiksliau įvertinti paciento būklę, greičiau pastebėti pokyčius ir koreguoti programą.“
Greita diagnostika ir lankstesnis grafikas
Kitas svarbus aspektas – tyrimų prieinamumas. Privatūs centrai dažnai siūlo iškart vietoje atlikti reikalingus tyrimus: judesių analizę, raumenų tonuso įvertinimą, stuburo padėties tyrimus ir kt. Valstybinėje sistemoje šie tyrimai dažnai reikalauja papildomų siuntimų, vizitų pas kitus gydytojus ir papildomo laukimo.
Be to, privatūs centrai dažniausiai taikosi prie paciento užimtumo – galima lankytis vakarais ar savaitgaliais, o gydymo planas sudaromas pagal žmogaus galimybes, o ne tik pagal įstaigos grafiką.
„Mes turime daugiau lankstumo planuodami laiką ir galime greičiau reaguoti, jei pacientui pablogėja ar reikia keisti procedūras, – sako kineziterapeutė Ingrida iš reabilitacijos klinikos Nefrida Klaipėdoje. – Valstybinė sistema taip pat keičiasi, bet pokyčiai vyksta lėčiau.“
Individualizuotas gydymas ir emocinė aplinka
Privatūs reabilitacijos centrai neretai akcentuoja ne tik fizinį, bet ir emocinį paciento komfortą. Mažesnis pacientų srautas, pastovi aplinka ir tas pats specialistas per visą gydymo laikotarpį – tai aspektai, kurie dažnam žmogui suteikia pasitikėjimo.
Gydymo planas privačiose įstaigose dažnai kuriamas remiantis ne tik diagnoze, bet ir paciento gyvenimo būdu, užsiėmimais, profesija. Tokiu būdu pasiekiami tikslesni rezultatai – greitesnis atsistatymas ar geresnė savijauta lėtinės ligos atveju.
Trumpesnės eilės, bet didesnės išlaidos
Visgi didžiausias privačios reabilitacijos minusas – kaina. Vienos savaitės intensyvus gydymo kursas gali kainuoti kelis šimtus eurų ar daugiau, priklausomai nuo procedūrų kiekio ir centro lygio. Ne visiems tai prieinama, o valstybės kompensacija privačiose įstaigose kol kas nėra numatyta.
Svarbu suprasti, kad žmogus, mokėdamas už privačią reabilitaciją, perka ne tik procedūrų kiekį, bet ir visą paslaugos struktūrą: greitą prieigą, lankstumą, individualų požiūrį ir dažnai – efektyvesnį rezultatą per trumpesnį laiką.
Nors valstybė siekia gerinti viešųjų paslaugų kokybę, realybėje eilės išlieka, o darbuotojų krūviai – dideli. Tad kol kas privataus sektoriaus pasirinkimas dažnai tampa kompromisu tarp finansinių galimybių ir sveikimo greičio.
Parašykite komentarą