Žmogaus ir mašinos santykis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau istorijoje. Tai, kas anksčiau buvo tik funkcija, šiandien yra komunikacija. Dirbtinis intelektas pradėjo ne tik imituoti emocijas, bet ir jas analizuoti. Sistemos mokosi stebėti žmogaus elgesį, jį interpretuoti ir į jį reaguoti. Taip atsiranda nauja sąveikos dimensija – tokia, kurioje technologija nebėra neutrali, o atrodo empatiška.
Žaidimų pasaulyje šis reiškinys ypač ryškus. Koncepcijose, kurios remiasi psichologiniu rezonansu, pavyzdžiui, „razor shark“, matyti, kaip stipriai skaitmeninės sistemos dabar reaguoja į emocijas. Kiekvienas sukimas, kiekvienas garsas, kiekviena pauzė yra jautrios dramaturgijos, prisitaikančios prie žmogaus pojūčių, dalis. Žaidimas nesupranta, ką jaučiame, tačiau atpažįsta modelius, rodančius jausmus. Algoritmai matuoja reakcijos laiką, paspaudimų ritmą, judesių dinamiką. Jie kuria emocinius profilius, galinčius keisti žaidimą realiuoju laiku.
Ši nauja interaktyvumo forma yra ir žavinti, ir kelianti nerimą. Ji atveria galimybę kurti individualesnes ir intensyvesnes patirtis, tačiau kartu kelia ir subtilios manipuliacijos riziką. Jei sistema žino, kada mums nuobodu ar esame susierzinę, ji gali mus tikslingai stimuliuoti – arba nuraminti. Tai, kas atrodo kaip empatija, iš tiesų yra apskaičiavimas. Riba tarp palaikymo ir kontrolės tampa neryški.
Žvelgiant iš psichologinės pusės, tai yra suvokimo revoliucija. Žmogus įpratęs valdyti mašinas. Tačiau dabar mašina pradeda skaityti žmogų. Šis apsivertimas keičia galios dinamiką. Esame stebimi ne tam, kad būtume vertinami, o tam, kad išliktume nuspėjami. Žaidimas kaip interaktyvi medija tampa emocinių duomenų eksperimentų lauku.
Etiniu požiūriu tai kelia klausimų, kurie gerokai peržengia pramogų ribas. Kam priklauso duomenys, gauti iš emocijų? Ar sistema gali analizuoti mūsų jausmus, kad suteiktų mums malonesnę patirtį? O gal taip ji peržengia privatumo ribą? Skaitmeninėje etikoje darosi vis aiškiau: emocinių duomenų apsauga taps kitu iššūkiu po duomenų apsaugos. Nes tas, kas supranta mūsų emocijas, supranta ir mus pačius – dažnai geriau, nei mes patys.
Kultūriniu požiūriu ši raida yra mūsų laikmečio veidrodis. Mes norime technologijos, kuri mus atpažintų, bet nekontroliuotų. Norime būti suprasti, bet ne apnuoginti. Dirbtinis intelektas reaguoja į šį dvilypumą imituodamas artumą. Tačiau tikra empatija kyla iš patirties, o ne iš apskaičiavimo. Kai mašinos „atkuria“ jausmus, jos tai daro be sąmonės. Taigi jos rodo ne tai, ką jaučia pačios, o tai, ką jaučiame mes.
Įdomu tai, kad būtent tame ir gali slypėti jų vertė. Kai algoritmas atspindi mūsų reakcijas, mes geriau pažįstame save. Pavyzdžiui, žaidimuose atpažįstame, kada esame kantrūs, impulsyvūs ar linkę rizikuoti. Sistema teikia grįžtamąjį ryšį, kuris paverčia mus savo pačių emocijų stebėtojais. Taip technologija paradoksaliai tampa savirefleksijos įrankiu.
Tačiau kad ši plėtra išliktų konstruktyvi, jai reikia ribų. Skaidrumas tampa etiniu dirbtinio intelekto pagrindu. Sistemos turėtų paaiškinti, kaip jos renka duomenis, kam juos naudoja ir kur sustoja. Tik žinodami, kaip veikia mašina, galime ja pasitikėti. Pasitikėjimas nėra dizaino produktas – tai santykis.
Ateityje DI sistemos analizuos ne tik mūsų veiksmus, bet ir mūsų nuotaikas, tempą, pomėgius. Jos žinos, kada mums reikia pertraukos, kada jaučiamės motyvuoti ar kada esame pervargę. Ar tai bus išlaisvinimas, ar poveikis, priklausys nuo to, kaip naudosimės šia galia. Technologija niekada nėra neutrali, tačiau ji gali būti sukurta žmogiškai – pasitelkiant ketinimus, atsakomybę ir pagarbą.
Emocijų ir algoritmo derinys žymi lūžio tašką kultūros istorijoje. Žaidimai, medijos, muzika – viskas, ką patiriame, vis labiau formuojama duomenų apie mūsų jausmus. Žmogus susitinka su savimi skaitmeniniame veidrodyje. Jei pavyks sąmoningai naudotis šiuo veidrodžiu, jam nepasiduodant, dirbtinis intelektas galėtų tapti nauju sąmoningumo įrankiu – ne todėl, kad mąsto, o todėl, kad atspindi.
Galiausiai paaiškėja: tikrasis DI iššūkis slypi ne jo intelekte, o gebėjime atpažinti emocijas jomis nesinaudojant. Jei algoritmai nori mus suprasti, pirmiausia turėtume juos išmokyti, ką reiškia pagarba. Nes tik tada technologija gali tapti tuo, kuo turėtų būti – žmogiškos patirties partneriu, o ne jos architektu.
Parašykite komentarą